Titulinis puslapis  »  Žurnalas  »  Archyvas  »  2007/02

 

Archiforma: Etninės kultūros globos komisija siūlo įteisinti Sūduvos pavadinimą. Tačiau yra nemažai oponentų, manančių, kad Suvalkijos pavadinimas kraštą apibūdina teisingiau.

Kęstutis Subačius: Suvalkija? Šio pavadinimo pagrindu tapo carinės Rusijos suformuota gubernija su centru Augustave, vėliau Suvalkuose. Sūduvos krašto dalybos vyko daug kartų. Jei remsimės dalybų logika bei dalytojų primestais vardais, prarasime etninius krašto pamatus, kartu ir lietuvių etnogenezės pagrindus bei istorinę atmintį. Beje, yra kalbininkų, teigiančių, kad neteisinga kraštą vadinti miesto vardu, tokiu atveju turėtume Klaipėdiją, Šiauliją ir pan. Suvalkijos pavadinimas kaip tik ir kilo nuo miesto pavadinimo. Šis procesas nesenas ir apie jį daug šnekėti neverta. Tačiau su apgailestavimu reikia pasakyti, kad dalis rimtų mūsų kultūros žmonių (istorikų, kalbininkų) proteguoja Suvalkijos pavadinimą. Net Kalbos komisija, remdamasi kalbos pastovumo principu, nepritaria moksle ir plačiojoje vartosenoje įsigalėjusių pavadinimų „suvalkietis“ ir „Suvalkija“ keitimui. Taigi, Kalbos komisija vadovaujasi ne istorine ar etnine tiesa, bet pastovumo principu, pamiršdama, kaip tie pavadinimai įsigalėjo.

Išsaugota ir žmonių sąmonėje bei buityje įtvirtinta istorinė atmintis užkerta kelią įvairioms politinėms manipuliacijoms. Kai atmintis nors iš dalies prarasta, labai lengva vadinti kaip nori. Mums, lietuvių tautai, labai svarbu neprarasti trijų tūkstančių metų senumo Sūduvos genčių kultūrinio palikimo. Reikia nepamiršti, kad lietuvių bendrinės kalbos pagrindas yra būtent šio krašto kalba. Sūduvos krašto pavadinimas yra saugotinas, brangintinas, tai mūsų istorijos ir kultūros neatskiriama dalis. Lietuvos žemių apgyvendinimas poledynmečiu palaipsniui slinko iš pietų į šiaurę, tai yra – per Sūduvą. Tai ne tik metafora, bet ir archeologiniais duomenimis pagrindžiama teorija. Savo knygoje Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. II dešimtmečio (K. Subačius, Marijampolė, 2006) pateikiau žinių apie įvairių laikotarpių stovyklavietes, jų išsidėstymą ir t. t. Ne kiekviena tauta gali didžiuotis tūkstantmete raida, tuo tarpu mūsų tautos ištakos yra Mezolitinėje Nemuno kultūroje, peraugusioje į Neolitinę Nemuno kultūrą. Šios kultūros tęsėsi apie 5400–4900 m., kol peraugo į Pamarių, Virvelinės keramikos, Pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūras. Kita vertus, ar daug yra tautų, kurios raštiškai tiesiogiai įvardytos dar I–II a. šaltiniuose?

Abejonių kelia ir kai kurie kiti siūlomi regionų pavadinimai. Pavyzdžiui, XIX a. dėl kalbinio savitumo atsiradęs Dzūkijos pavadinimas neturi istorinio pamato. Buvo žemė, jungusi dainavius, sūduvius, jotvingius, paleksėnus, dalį Mozūrijos. Sūduvos žemė minima II a. (K. Ptolomėjas), jotvingių vardas – 945 m. Nestoro kronikoje. Taigi, Dzūkija vadinti – nonsensas. Tiesa, čia bent remiamasi tarminiu pagrindu, tuo tarpu suvalkiečių tarmės nėra – tai ir zanavykų, ir kapsų, ir daug žodžių iš sūduvių-jotvingių kalbos. Sūduvių kalbos reliktų išlikę vietovardžiuose. Vilnija, kaip ir Suvalkija, pavadinta miesto vardu. Be to, Vilnija, kaip regionas, neturi etninių pamatų, tik politiką... Tai lenkų okupuota Lietuvos dalis. Krašto pavadinimas privalo turėti istorinį pagrindą, tęstinumą. Reikia saugoti ir gaivinti krašto istorines šaknis.

Jie neteisūs. Tokia nuostata grindžiama tarpukario vokiečių istoriografijoje populiaria Gertrudos Heinrich-Mortensen ir jos vyro Hanso Mortenseno teorija, išdėstyta veikaluose apie Prūsų Lietuvos apgyvendinimą, gentinius ir tautinius santykius (Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnissen von Preussisch-Litauen {Prūsų Lietuvos tautinių santykių ir apgyvendinimo klausimu}, 1927; Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreussen bis um Beginn der 17. Jahrbundertes {Šiaurės rytų Prūsijos apgyvendinimas iki XVII a. pradžios}, 1938, ir kt.). Šia teorija buvo bandoma įrodyti, kad lietuvininkai nesą autochtonai, o XV–XVI a. iš Didžiosios Lietuvos atvykę kolonistai, tai yra tokie pat atėjūnai kaip vokiečiai (nuo XIII a.), tik vėlesni. Skalviai ir nadruviai, netgi sūduviai buvę prūsai, žuvę per XIII a. karus ir sukilimus, jų krašte susidariusi dykra (dykros teorija), kurią XV–XVI a. kolonizavę didžialietuviai. Tačiau ši teorija, kad ir turėjusi nemažai pasekėjų tiek tarp vokiečių, tiek ir tarp lietuvių, buvo paneig­ta ne tik kitų tyrinėtojų, bet ir, nelikus hitlerinės konjunktūros, paties H. Mortenseno. Jis vėliau įrodė, kad po kryžiuočių XIII–XIV a. karų likę skalvių, taip pat kad vėliau autochtonų daugėjo natūralios populiacijos būdu. Argumentuotą griežtą atkirtį dykros teorijai davė Vincas Vileišis (Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, 1935), įrodinėdamas, kad Mažosios Lietuvos lietuviai yra autochtonai, jų dykroje išliko, didžialietuvių kolonizacijos nebuvo, o tik mažlietuvių migracija krašto viduje. Tai patvirtino ir daugelis vėlesnių lietuvių bei užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatų.

Žinoma, buvo sunaikinti pagrindiniai žemių centrai su gyvenvietėmis, išgrobstytas kilnojamasis turtas, išblaškyti bei išnaikinti žmonės. Dalis jų gelbėdamiesi nuo kryžiuočių persikėlė į Lietuvą, kita dalis ištremta į jau nukariautą Sembos pusiasalį, netoli Kuršių nerijos (apie vadinamajame Sūduvių kampe gyvenusius sūduvius žinios siekia XVII a.), kur jie tapo gintaro rinkėjais. Tačiau, pavyzdžiui, Rudaminos, kitaip Kirsnavos, pilį kryžiuočiai užgrobė 1383 m. Tai reiškia, kad po menamo krašto užkariavimo praėjus 100 metų čia dar buvo pilis. Buvo ir kitos pilys. Vygandas Marburgietis Naujojoje Prūsijos kronikoje taip pat rašo, kaip 1377 04 22 plėšikaujant dykroje, ties Dovydiškėmis (spėjama, kad tai Šiaudiniškių gyvenvietė dabartiniame Vilkaviškio rajone) jie susidūrę su bajoru Vaidila. Tai jau artėja prie XV a., o žmonių vis dar yra. 1379 m. Jogaila broliui Skirgailai dovanodamas žemes prie Nemuno su būdomis (miško pramonės vietomis), kur buvo gaminami įvairūs medžio ruošiniai namų ir laivų statybai, statinių gamybai, dervos, pelenai bei anglys. 1380 m. Jogaila sudarė separatinę sutartį Dovydiškėse. Ten buvo medžioklės namai, kur jie praleido penkias dienas – turėjo ir kur apsistoti, ir medžioklės varovų... Taigi, žmonės tose giriose gyveno. Esu įsitikinęs, kad sūduvių genetinio kodo dalis yra įsirašiusi į lietuvių genofondą. Tai kartu su gausiais kalbiniais reliktais ir turėtų būti regionavimo pamatu.

Deja, šios kovos tęsiasi. Knyga Sūduvos kraštas taip pat gimė kaip šių kovų išdava. Kryžiuočiai, kaip teigia Petras Duisburgietis kronikoje, kraštą užgrobė tik 1283 m. Nepaisant to, kad po Žalgirio mūšio (1410) šis kraštas pripažintas Lietuvai, dėl sienų kovota dar daugiau nei 100 metų. Tik 1529 m. Prūsijos hercogas Albertas pasirašo sutartį su LDK dėl sienų. 1422 m. Vytautas laiške Šv. Romos imperatoriui Zigmundui teigia, kad Sūduva yra jo protėvių žemė – tėvonija. Tų pačių metų kito mėnesio laiške apibrėžiamos ribos, vėl minima Sūduva. Tai ne toks senas laikas. Dar nereikėtų pamiršti, kad kai 1939–1941 m. dalį tuometinių Suvalkų okupavo Vokietija, pavadinimas iš karto pakeistas į Sudauen, neliko jokių Suvalkų. Matot, kaip jie ieškojo istorinio tęstinumo galimybių!

Šimtmečiai atneša tam tikrų savo intarpų į mūsų kalbą ir sąmonę. Bet pripažinkime, Lietuvos tauta išgyveno didžiulių išbandymų, ir lietuvių kalba kaip feniksas pakilo iš pelenų. Dabar madingas globalinis betautis žmogus yra nonsensas. Civilizacija sukūrė tautas, ir šio jos darbo negalime paneigti. Civilizacija sukūrė globalinius ryšius, ekonomiką... visa tai tiesa, bet žmogus gyvas ne tik duona, bet ir dvasiniu penu. Kodėl religija neišnyksta?

Skaudu, kad mūsų architektai, siekdami formų įvairovės, neieško lietuviško charakterio – taip prarandame savastį, o mūsų nedidelei tautai kyla grėsmė ištirpti globaliame okeane. Negalima priešintis pažangai, bet nereikia užmiršti ir tradicijų – jas reikia integruoti į šiuolaikinį gyvenimą. Mes viso to nepakeisime gyvenimo prabanga. Kai žmogui to ims trūkti, gali būti per vėlu atkurti, viskas gali būti negrįžtamai prarasta. Būtina išlaikyti tautos savastį.

 

Aš, žinoma, miesto patriotas, ir mano nuomonė gali būti laikoma tendencinga, bet miesto priešistorė ne mažiau turtinga nei bet kurio kito Lietuvos miesto. Mieste buvo mažiausiai trys piliakalniai. Nors Degučių-Mokolų sunykęs, du išlikę – Meškučių (I tūkstantmetis pr. Kr., apleistas XIII a.) ir Kimenavos-Kumelionių (I tūkstantmetis pr. Kr.). Buvo ir Kimenavos žemė, ją mini Petras Duisburgietis Prūsijos žemės kronikoje, aprašydamas, kaip šis kraštas buvo du kartus siaubiamas. Kronikininkas aprašo ir tvirtus vietos žmones. Kimenava buvo stambus žemės centras. Šalia miesto yra išlikę maždaug dešimt piliakalnių (pvz., Padovinio, Liucinavo, Liudvinavo, Tarasiškių, Varnupių ir kt.), negana to, turime Liepynų gyvenvietę, jau patekusią į dabartinio miesto teritoriją, Pietarių pilkapyną, Nendrynų gyvenvietę ir kapinyną. Šiuolaikiniais terminais galima sakyti, kad čia buvo visiškai urbanizuota teritorija. Taigi 1626 m. paminėtas miestas susiformavo ant gyvavusios urbanizacijos pamatų. 1667 m. minima, kad jame buvo 24 sodybos. Kryžiuočių žygio kelių (apie 100 maršrutų; minima Šešupė, Žaltytis ir kt.) žemėlapiuose galima atsekti kelią, kuris ėjo kažkur tarp dabartinių Marijampolės ir Liudvinavo. Jie čia stovyklaudavo. Dabar vyksta naujos gatvės trasos, esančios Tilto ir Aušros gatvių tąsa, tyrinėjimai. Archeologas Meškelevičius minėjo, kad kiek darė šurfų, tiek aptinka kultūrinius sluoksnius. Manoma, čia buvo mažiausiai šešios gyvenvietės.

 

Miesto gera geografinė padėtis – jis įsikūręs Lietuvos teritorijoje išlikusių Sūduvos žemių geografiniame centre, senų prekybos, gamybos ir kultūros centrų (Peterburgas–Kaunas–Varšuva; Minskas–Vilnius–Karaliaučius) trasose. Dabar, išaugus automobilių transporto reikšmei gamybinei ir prekybinei veiklai, per Lietuvą didėja srautai iš Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos – Vidurio ir Vakarų Europos kryptimis, per išlikusį Sūduvos branduolį – Marijampolės apskritį. Miestas yra Sūduvos krašto sostinė tiek fizine, tiek ir dvasine prasme. Jame sukauptas nemažas žmogiškasis potencialas, reikšmingos lietuvybės gaivinimo ir Lietuvos atgimimo šaknys. Iš čia pradėjo šviesti Aušros spinduliai, čia įtvirtinta Varpo leidimo idėja. Taigi Marijampolė kaip centras turi ne tik istorinių argumentų, – šiandien tai ir ekonomiškai bei kultūriškai stiprus miestas, jis turi jėgos. Čia yra kolegija, kultūrinių įstaigų, vyskupijos centras, marijonų centras ir kita.

Po III Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 m. Prūsijai sudarius apskritį, ji buvo pavadinta Starapolės apskritimi ir priklausė Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1807 m. Napoleonas ir Aleksandras pasirašė Tilžės amžinos taikos sutartį. Aleksandro prašymu buvo sutarta šios teritorijos nevadinti istoriniu vardu. Taip, sukūrus Varšuvos kunigaikštystę, 1807–1815 m. apskritis priskirta tos kunigaikštystės Lomžos departamentui. Po 1912 m., kai Rusija užėmė Varšuvos kunigaikštystę, teritoriją pavadino Varšuvos karalyste, bet užnemunę paliko lenkams. 1815–1837 m. apskritis buvo Lenkijos karalystės Augustavo vaivadijos (nuo 1837 gubernija) sudėtyje. Joje Marijampolė buvo iki 1867 m. Carinei Rusijai pertvarkius Lenkijos karalystės teritorinį-administracinį padalijimą, 1867 m. sukurta Suvalkų gubernija. Į jos sudėtį įėjo Lietuvos teritorijos dalis, esanti Nemuno kairiajame krante, praktiškai didžioji dalis išlikusių Sūduvos etninių žemių. Carui buvo galvosūkis, kaip neleisti Lenkijai išbujoti, todėl buvo palikta lietuviška Suvalkų gubernija. Čia daug visokių peripetijų… Vėliau, po keleto sukilimų, imta ieškoti, kaip suskaidyti teritoriją. Buvo sudarytos Vilkaviškio, Šakių apskritys. Vokiečiams 1915 m. okupavus Sūduvos ir kitas Lietuvos žemes, sudarytas vadinamasis Oberostas – karinis administracinis vienetas. Į jo sudėtį buvo įtraukta ir dalis Latvijos okupuotos teritorijos – Kuršas. Oberostas padalytas į šešias sritis („bezirkus“, „becirkus“). Marijampolės apskritis (kreizas) pateko į Suvalkų sritį, ji 1916 05 01 sujungta su Vilniaus sritimi. Reikia atkreipti dėmesį, kad Marijampolė apskrities centru 1795 m. tapo ne dėl dydžio (1800 m. – 1176 gyventojai), bet dėl geros geografinės padėties. Tačiau gautas administracinio centro statusas, neabejotinai, tapo miesto ugdymo veiksniu. Pašto traktas Sankt Peterburgas–Varšuva su atšaka nuo Marijampolės pro Kybartus į Karaliaučių taip pat pasitarnavo Marijampolės augimui. Dar vienas dėkingas Marijampolei ir visai Lietuvai veiksnys buvo sovietmety parengta gamybinių jėgų išdėstymo schema. Skirtingai nei Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje nebuvo vieno dominuojančio miesto. Čia jie buvo planuojami tolygiai, o, kaip žinia, miestas – tai kultūros židinys. Tada Marijampolė tapo centru, imta telkti pramonę, plėtoti miestą. 1977 m. pavyko iškovoti respublikinio pavaldumo miesto statusą, o tai reiškė savarankišką biudžetą, savarankišką materialinį tiekimą, galimybes spręsti miesto problemas.

Su nuoskauda galėčiau pasakyti, kad šiuolaikiniai politikai, vykdydami administracinio padalijimo reformą, Marijampolei padarė meškos paslaugą. Jie suformavo Marijampolės savivaldybę. O kas tai – ne miestas? Ar šiaip žemės sklypas? Negalima ignoruoti miesto kaip socialinio, dvasinio, ekonominio organizmo. Turėtų būti Marijampolės miesto savivaldybė su priskirtomis kaimiškomis vietovėmis. Suprantama, tai susiję su didele žemdirbių įtaka, tačiau vadinant savivaldybę be miesto termino daroma žala miesto bendruomenei, kuri ir sudaro didžiausią savivaldybės gyventojų dalį. Marijampolėje gyvena 48 000 žmonių ir dar savivaldybėje – 20 000. Skaičiai daugiau nei dvigubai skiriasi. Miesto statuso slopinimas atsiliepia vykdant vyriausybės politiką, skirstant biudžeto pinigus. Daroma žala. Dabar kalbama, kad savivaldybių merus reikia rinkti tiesiogiai, tačiau turime paradoksą – nerenkame miesto mero apskritai. Civilizacija gimdė miestus, tai žmonijos gyvenimo kūrinys, o ne administraciniu būdu sukurtas vienetas. Ir staiga imame ignoruoti...

Turint omeny Lietuvos gyventojų potencialą, nėra realu, kad Marijampolė taps šimtatūkstantiniu miestu, tačiau 50 tūkstančių – jau reikšmingas vienetas šalies mastu. Jau galima turėti kultūrinį potencialą, kuris darytų įtaką žmonių gyvensenai, teiktų jiems galimybę naudotis šiuolaikiniais kultūriniais, buitiniais, ekonominiais, švietimo, sveikatos privalumais. Aš pasisakau už miesto savivaldybę. Imkime Suomijos pavyzdį. Marijampolė draugauja su Kokolos miestu, kurio savivaldybė užima 100 km², o Marijampolės – tik 22 km². Tačiau Kokolos mieste gyvena tik 25 000 žmonių. Miestas, kaip ir Marijampolė, valdo aplinkinę teritoriją, bet pavadinime turi miesto sąvoką.

Ar Marijampolės kultūriniam ir ekonominiam savarankiškumui nekelia grėsmės Kauno artumas, dvimiesčio planai?

Šiandienėje Lietuvoje pasigendama veiksmingos tolygaus miestų vystymo politikos. Suprantu, kad miestus veikia komerciniai veiksniai, bet valstybė turi svertus koreguoti šiuos procesus. Tolygi plėtra naudinga tautai, valstybei. Mes neturime galimybių išvystyti sostinės regioną ir likusią valstybės dalį tolygiai. Jei kultūrinis potencialas bus sutelktas sostinėje, tai kas laukia mūsų? Praradimai. Tauta tvirta ir turtinga, jei visoje teritorijoje yra gerovė. Pasigendama ir miestų vidaus politikos. Viešasis interesas neigiamas komercinio intereso naudai, dėl to nyksta visuomeninės erdvės ir pan. Tačiau visi privatininkais, kapitalistais nebus. Jei norime, kad tauta išliktų, turime rūpintis visais. Ne kiekvienas galės už viską susimokėti.

Parengė Liutauras Nekrošius
Iliustracijos iš Kęstučio Subačiaus archyvo